Tūkstančio kilometrų vasara

Kasmet labai laukiu vasaros. Nors birželio 1 jau nebe mano šventė, o rugsėjo 1 – tik eilinė diena, turbūt dar nepamečiau mokyklinio įpročio laukti to „išsilaisvinimo“ ir šiuos tris mėnesius elgtis drąsiau, laisviau leistis į nuotykius, o ir iš viso - daugiau sau leisti. Vis dėlto, kad ir ką nuveikiu tom karštom dienom, atsisukus į praeitį viskas susilieja. Kuo daugiau vasarų, tuo daugiau maišalynės bandant viską atkurti.

   Laukiau jos ir šiemet. Kantriai stebėjau tirpstantį sniegą ir sukau bėgtakį sporto salėje, su nostalgija studijų laikams Švedijoje laukdama kol galėsiu užlipti ant dviračio. O užlipti norėjau taip labai, kad į galvą atėjus visiškai neracionaliai ir labai crazy idėjai – šviečiant saulei ar lyjant lietui per tris mėnesius nulėkti 1000 kilometrų - jos tiesiog nepaleidau. Taip sugalvojau netradicinį matavimo vienetą. Birželis, liepa ir rugpjūtis šiais metais visiems truko 92 dienas, o man – 92 kartus po vidutiniškai 11 kilometrų.

   Pirmiausia giliai piniginėje paslėpiau autobuso bilietėlį – kad atsikėlus į langą barbenant lietui nekiltų pagunda. Antra – skudurynuose sumedžiojau tokį NE-RE-A-LŲ lietpaltį, kad pradėjau nekantriai laukti progos jį nešioti. Trečia – įsigijau krepšelį, kuriame tilpo kuprinė su visais reikiamais daiktais ir apdangalą kuprinei, saugantį nuolat su manimi keliaujantį nešiojamą kompiuterį nuo vėjo ir lietaus. Ketvirta – išjudinau brangiausiąjį, kuris savo stipriom rankom iškėlė mano dviratėlį iš sandėliuko tamsos ir patikino, kad nuo kalno nelėksiu be stabdžių. Visų paskutiniausia – penkta – užsiminiau apie sau mestą iššūkį draugams ir šeimos nariams, kurie vis pareigingai patikrindavo, ar dar visko nemečiau. O pasiskelbus silpnavaliu pasirodyti nesinori – mini jei ne dėl savęs, tai todėl, kad prisišnekėjai. Ir – vuolia, pasiteisinimų sau neliko.

   Šią vasarą iš Karoliniškių glūdumos riedėjau į visas puses – pradedant darbu Šiaurės Miestelyje ir „centriuku“, kur laukė karštas puodelis kavos su draugais, baigiant naktiniais pasisėdėjimais pas draugus ar baruose, žiūrint futbolą. Prisiminiau, kad nemoku nesišypsoti, kai ramu ir lyja, kad įminu į patį Narbuto kalną, tamsoje įsivaizduodama mane besivejančius baubus, sau panosėje keikiausi tuomet, kai, atrodo, stovėjau vietoje mindama prieš vėją. Grįžusi iš ilgų atostogų ir suvokusi, kad per dvi savaites vasaros kilometražas nepajudėjo iš vietos, tikinau save, kad dar atsigriebsiu ir siurbte siurbiau į save motyvaciją, kai žmonės, išgirdę apie tokį sau mestą iššūkį, sakydavo, kad labai „maladec“. Buvo dienų, kad atrodė, kad nenuminsiu, tačiau dvi paskutines vasaros dienas praleidau ramiai, jau beveik įsitikinusi, kad gal pasieksiu ir visus 1050.

   Idėja, prasidėjusi vienu skaičiumi, iš paskos atsivedė dar kelis. 1000 mano šią vasarą numintų kilometrų – tai 5 ant dviračio praleistos paros, beveik 30 000 kalorijų, arba, kaip paskaičiuotų amerikiečiai, 103 „čyzburgeriai“, o sudėjusi Narbuto kalnan kasdien sunkiai mintus metrus, galiu pasigirti užlipusi į aukščiausią Pietų Amerikos viršūnę – Aconcagua (6962 m)- su kaupu.

Bus ką anūkams papasakoti :)