Kasmet labai laukiu vasaros. Nors birželio 1 jau nebe mano šventė,
o rugsėjo 1 – tik eilinė diena, turbūt dar nepamečiau mokyklinio įpročio laukti
to „išsilaisvinimo“ ir šiuos tris mėnesius elgtis drąsiau, laisviau leistis į
nuotykius, o ir iš viso - daugiau sau leisti. Vis dėlto, kad ir ką nuveikiu tom
karštom dienom, atsisukus į praeitį viskas susilieja. Kuo daugiau vasarų, tuo
daugiau maišalynės bandant viską atkurti.
Laukiau jos ir šiemet. Kantriai stebėjau tirpstantį sniegą
ir sukau bėgtakį sporto salėje, su nostalgija studijų laikams Švedijoje laukdama
kol galėsiu užlipti ant dviračio. O užlipti norėjau taip labai, kad į galvą
atėjus visiškai neracionaliai ir labai crazy idėjai – šviečiant saulei ar
lyjant lietui per tris mėnesius nulėkti 1000 kilometrų - jos tiesiog
nepaleidau. Taip sugalvojau netradicinį matavimo vienetą. Birželis, liepa ir
rugpjūtis šiais metais visiems truko 92 dienas, o man – 92 kartus po vidutiniškai 11 kilometrų.
Pirmiausia giliai piniginėje paslėpiau autobuso bilietėlį –
kad atsikėlus į langą barbenant lietui nekiltų pagunda. Antra – skudurynuose
sumedžiojau tokį NE-RE-A-LŲ lietpaltį, kad pradėjau nekantriai laukti progos jį
nešioti. Trečia – įsigijau krepšelį, kuriame tilpo kuprinė su visais reikiamais
daiktais ir apdangalą kuprinei, saugantį nuolat su manimi keliaujantį nešiojamą
kompiuterį nuo vėjo ir lietaus. Ketvirta – išjudinau brangiausiąjį, kuris savo
stipriom rankom iškėlė mano dviratėlį iš sandėliuko tamsos ir patikino, kad nuo
kalno nelėksiu be stabdžių. Visų paskutiniausia – penkta – užsiminiau apie sau
mestą iššūkį draugams ir šeimos nariams, kurie vis pareigingai patikrindavo, ar
dar visko nemečiau. O pasiskelbus silpnavaliu pasirodyti nesinori – mini jei ne
dėl savęs, tai todėl, kad prisišnekėjai. Ir – vuolia, pasiteisinimų sau neliko.
Šią vasarą iš Karoliniškių glūdumos riedėjau į visas puses –
pradedant darbu Šiaurės Miestelyje ir „centriuku“, kur laukė karštas puodelis kavos su draugais,
baigiant naktiniais pasisėdėjimais pas draugus ar baruose, žiūrint futbolą.
Prisiminiau, kad nemoku nesišypsoti, kai ramu ir lyja, kad įminu į patį Narbuto
kalną, tamsoje įsivaizduodama mane besivejančius baubus, sau panosėje keikiausi
tuomet, kai, atrodo, stovėjau vietoje mindama prieš vėją. Grįžusi iš ilgų
atostogų ir suvokusi, kad per dvi savaites vasaros kilometražas nepajudėjo iš
vietos, tikinau save, kad dar atsigriebsiu ir siurbte siurbiau į save
motyvaciją, kai žmonės, išgirdę apie tokį sau mestą iššūkį, sakydavo, kad labai
„maladec“. Buvo dienų, kad atrodė, kad nenuminsiu, tačiau dvi paskutines
vasaros dienas praleidau ramiai, jau beveik įsitikinusi, kad gal pasieksiu ir
visus 1050.
Idėja, prasidėjusi vienu skaičiumi, iš paskos atsivedė dar
kelis. 1000 mano šią vasarą numintų kilometrų – tai 5 ant dviračio praleistos
paros, beveik 30 000 kalorijų, arba, kaip paskaičiuotų amerikiečiai, 103 „čyzburgeriai“,
o sudėjusi Narbuto kalnan kasdien sunkiai mintus metrus, galiu pasigirti
užlipusi į aukščiausią Pietų Amerikos viršūnę – Aconcagua (6962 m)- su kaupu.
Bus ką anūkams papasakoti :)