Stebuklingas laikas

Jeigu kada nors gyvenote netoli darželio, turbūt jau žinote, kiek daug dūzgesio ir triukšmo skleidžia dešimtys mažųjų džiaugsmelių, kasdien susirenkančių vienoje vietoje. O ar kada nors sėdėjote visiškoje tyloje vidury įprastos darbo dienos? Išdrįsiu spėti - taip :)
Darželis - tik stipri metafora tam stebuklingam laikui, apie kurį užsiminiau pavadinime, įrėminti. Tai laikas, kai darželio vaikai po ilgo tildymo ir barnių su auklėtojomis pagaliau trumpam užmerkia akis, palikdami pastarąsias atgauti kvapą prie puodelio netirpios kavos, išalkę darbuotojai trumpam apleidžia pelyčių ir klaviatūrų tarškenimu gaudžiančius ofisus, o moksleiviai ir studentai srūva savųjų namų link, paskui save palikdami tik aidą plačiuose mokymo įstaigų koridoriuose. Vis dėlto, jeigu tuo stebuklingu metu patys sukatės apie šilta gelsva šviesa viliojančias skanėstų vitrinas arba nekantriai žvilgčiojate į laikrodį, apsupti kitų, kitur nei jūs, skubančių automobilių, turbūt dar niekada neturėjote progos ramiai ir tyliai, nekeldami triukšmo, tuo stebuklingu laiku paklaidžioti po nuošalias miegamųjų rajonų gatveles. Čia, pabėgę nuo viso pasaulio triukšmo ir nuspyrę lakuotus batus po sėdyne, už vos vos pravertų automobilių langų kiekvieną pietų meto minutę palaimingam miegui dovanoja vairuotojo sėdynėse atsilošę kostiumuoti vidutinio amžiaus vyrai. Pamatai, nusišypsai ir aiškiai suvoki, kad dar mokam džiaugtis mažais dalykais :)

Tūkstančio kilometrų vasara

Kasmet labai laukiu vasaros. Nors birželio 1 jau nebe mano šventė, o rugsėjo 1 – tik eilinė diena, turbūt dar nepamečiau mokyklinio įpročio laukti to „išsilaisvinimo“ ir šiuos tris mėnesius elgtis drąsiau, laisviau leistis į nuotykius, o ir iš viso - daugiau sau leisti. Vis dėlto, kad ir ką nuveikiu tom karštom dienom, atsisukus į praeitį viskas susilieja. Kuo daugiau vasarų, tuo daugiau maišalynės bandant viską atkurti.

   Laukiau jos ir šiemet. Kantriai stebėjau tirpstantį sniegą ir sukau bėgtakį sporto salėje, su nostalgija studijų laikams Švedijoje laukdama kol galėsiu užlipti ant dviračio. O užlipti norėjau taip labai, kad į galvą atėjus visiškai neracionaliai ir labai crazy idėjai – šviečiant saulei ar lyjant lietui per tris mėnesius nulėkti 1000 kilometrų - jos tiesiog nepaleidau. Taip sugalvojau netradicinį matavimo vienetą. Birželis, liepa ir rugpjūtis šiais metais visiems truko 92 dienas, o man – 92 kartus po vidutiniškai 11 kilometrų.

   Pirmiausia giliai piniginėje paslėpiau autobuso bilietėlį – kad atsikėlus į langą barbenant lietui nekiltų pagunda. Antra – skudurynuose sumedžiojau tokį NE-RE-A-LŲ lietpaltį, kad pradėjau nekantriai laukti progos jį nešioti. Trečia – įsigijau krepšelį, kuriame tilpo kuprinė su visais reikiamais daiktais ir apdangalą kuprinei, saugantį nuolat su manimi keliaujantį nešiojamą kompiuterį nuo vėjo ir lietaus. Ketvirta – išjudinau brangiausiąjį, kuris savo stipriom rankom iškėlė mano dviratėlį iš sandėliuko tamsos ir patikino, kad nuo kalno nelėksiu be stabdžių. Visų paskutiniausia – penkta – užsiminiau apie sau mestą iššūkį draugams ir šeimos nariams, kurie vis pareigingai patikrindavo, ar dar visko nemečiau. O pasiskelbus silpnavaliu pasirodyti nesinori – mini jei ne dėl savęs, tai todėl, kad prisišnekėjai. Ir – vuolia, pasiteisinimų sau neliko.

   Šią vasarą iš Karoliniškių glūdumos riedėjau į visas puses – pradedant darbu Šiaurės Miestelyje ir „centriuku“, kur laukė karštas puodelis kavos su draugais, baigiant naktiniais pasisėdėjimais pas draugus ar baruose, žiūrint futbolą. Prisiminiau, kad nemoku nesišypsoti, kai ramu ir lyja, kad įminu į patį Narbuto kalną, tamsoje įsivaizduodama mane besivejančius baubus, sau panosėje keikiausi tuomet, kai, atrodo, stovėjau vietoje mindama prieš vėją. Grįžusi iš ilgų atostogų ir suvokusi, kad per dvi savaites vasaros kilometražas nepajudėjo iš vietos, tikinau save, kad dar atsigriebsiu ir siurbte siurbiau į save motyvaciją, kai žmonės, išgirdę apie tokį sau mestą iššūkį, sakydavo, kad labai „maladec“. Buvo dienų, kad atrodė, kad nenuminsiu, tačiau dvi paskutines vasaros dienas praleidau ramiai, jau beveik įsitikinusi, kad gal pasieksiu ir visus 1050.

   Idėja, prasidėjusi vienu skaičiumi, iš paskos atsivedė dar kelis. 1000 mano šią vasarą numintų kilometrų – tai 5 ant dviračio praleistos paros, beveik 30 000 kalorijų, arba, kaip paskaičiuotų amerikiečiai, 103 „čyzburgeriai“, o sudėjusi Narbuto kalnan kasdien sunkiai mintus metrus, galiu pasigirti užlipusi į aukščiausią Pietų Amerikos viršūnę – Aconcagua (6962 m)- su kaupu.

Bus ką anūkams papasakoti :)

Pavyti save

 

   Visus mus kartais apima apčiuopiamas suvokimas kažko neaprėpiamo, didesnio už mus pačius. Gulim, žiūrim į žvaigždes ir staiga suvokiam, kokia didybė slypi ten, kur seniai niekas nebematuojama metrais. Bet žvaigždės gi toli - nei ranka nepasieksi, nei lėktuvu nuskrisi. Va čia ir atsiremiu į kitokį suvokimą - beveik, tačiau nevisai apčiuopiamą nuovoką apie manyje slypinčius minčių ir idėjų klodus, kurių (be)galybės iki galo suvokti man gal ir nelemta. Tačiau ir čia dar ne tas taškas, kuriame norėčiau pradėti. Taigi - nuo pradžių.

Krapnojant važiavau dviračiu triukšminga Žalgirio gatve. Ausyse grojo redhotai, galva linksėjo ir net pedalai sukosi į taktą. Šią atkarpą įprastą savaitę įveikiu 10 kartų, taigi duobės ir iškilnotos plytelės budrumo nereikalavo - visas žinojau mintinai. Lietus turi neapibūdinamą galią išlaisvinti mintis, tačiau lyg tyčia maištaudami prieš pasąmonės išlaisvinimą ir vengdami akių kontakto su rutinos beprasmybe slepiamės po skėčiais ir susiraukę kuo greičiau bėgam nuo taško A į tašką B, nuo vienų durų iki kitų. Tądien kelionei dviračiu priešinosi ir mano vidinis tinginys, o visgi išvažiavau ir kažkur viduje susikaupęs minčių burbulas, paklusdamas lietaus ir roko ritmams, sprogo. Galva linksėjo į taktą, kūnas judėjo, lūpų krašteliai linko aukštyn, tačiau jau ir tada staiga sustojus muzikai nebūčiau galėjusi pasakyti, kokiai dainai paklusau. Atrodė, kad atsitraukiau ir pažvelgiau į save iš šalies. Kas gi mane taip veja? Nei dienos nenusėdžiu namie, nenoriu gulėti ant sofos ir žiūrėti televizorių. O ir negaliu. Bėgu, minu, riedu, žingsniuoju. Nežiūriu, už ko kliūnu, nepergyvenu dėl įbrėžimų, nubrozdinimų ir įvairiomis spalvomis mirguliuojančių mėlynių - sugis, paskaudės ir praeis.

Kur tas jėgos variklis, siunčiantis smegenims laimės signalus nuskambėjus žadintuvui ir pajutus maudimą raumenyse? Bėgu iš namų tik tam, kad po šešių kilometrų pavargusi ir prakaituota grįžčiau atgal. Ką pasidėjau ten, kur bėgu? Nieko, visiškai nieko. O sėdėti vis tiek negaliu. Ko tas kūnas taip blaškosi, kas gi neduoda ramybės? Gal būčiau ir greičiau radusi atsakymą, jeigu sukčiausi ne į tolius, o į save. Aš - kūnas ir siela. Esu viena, tačiau, pasirodo, ne visada. Bent jau nebuvau tada, kai lyjant lietui ir automobiliams taškant kojas važiavau triukšminga Žalgirio gatve. Kūnas blaškėsi redhotų ir lietaus chaose, kojos paklusniai suko ratus, o pasąmonė pirmą kartą pripažino sau, kad ji skrieja greičiau už greičiausią dviratį. Lekia, ieško, tyrinėja dar nematytus minčių tyrlaukius. Smalsumas nesibaigia, o kietu asfaltu, biriu pajūrio smėliu ir miško takeliais bėgantis, žingsniuojantis ir riedantis kūnas nepaleidžia ir iš paskutiniųjų vejasi, nesuprasdamas, kad tų tyrlaukių taip ir neras. Vijosi vakar ir vijosi šiandien. Vysis ir rytoj, kaip naivus įsimylėjėlis, niekada nesuprasdamas, kad pavyti - neįmanoma.