Visus mus kartais apima apčiuopiamas suvokimas kažko neaprėpiamo, didesnio už mus pačius. Gulim, žiūrim į žvaigždes ir staiga suvokiam, kokia didybė slypi ten, kur seniai niekas nebematuojama metrais. Bet žvaigždės gi toli - nei ranka nepasieksi, nei lėktuvu nuskrisi. Va čia ir atsiremiu į kitokį suvokimą - beveik, tačiau nevisai apčiuopiamą nuovoką apie manyje slypinčius minčių ir idėjų klodus, kurių (be)galybės iki galo suvokti man gal ir nelemta. Tačiau ir čia dar ne tas taškas, kuriame norėčiau pradėti. Taigi - nuo pradžių.
Krapnojant važiavau dviračiu triukšminga Žalgirio gatve. Ausyse grojo redhotai, galva linksėjo ir net pedalai sukosi į taktą. Šią atkarpą įprastą savaitę įveikiu 10 kartų, taigi duobės ir iškilnotos plytelės budrumo nereikalavo - visas žinojau mintinai. Lietus turi neapibūdinamą galią išlaisvinti mintis, tačiau lyg tyčia maištaudami prieš pasąmonės išlaisvinimą ir vengdami akių kontakto su rutinos beprasmybe slepiamės po skėčiais ir susiraukę kuo greičiau bėgam nuo taško A į tašką B, nuo vienų durų iki kitų. Tądien kelionei dviračiu priešinosi ir mano vidinis tinginys, o visgi išvažiavau ir kažkur viduje susikaupęs minčių burbulas, paklusdamas lietaus ir roko ritmams, sprogo. Galva linksėjo į taktą, kūnas judėjo, lūpų krašteliai linko aukštyn, tačiau jau ir tada staiga sustojus muzikai nebūčiau galėjusi pasakyti, kokiai dainai paklusau. Atrodė, kad atsitraukiau ir pažvelgiau į save iš šalies. Kas gi mane taip veja? Nei dienos nenusėdžiu namie, nenoriu gulėti ant sofos ir žiūrėti televizorių. O ir negaliu. Bėgu, minu, riedu, žingsniuoju. Nežiūriu, už ko kliūnu, nepergyvenu dėl įbrėžimų, nubrozdinimų ir įvairiomis spalvomis mirguliuojančių mėlynių - sugis, paskaudės ir praeis.
Kur tas jėgos variklis, siunčiantis smegenims laimės signalus nuskambėjus žadintuvui ir pajutus maudimą raumenyse? Bėgu iš namų tik tam, kad po šešių kilometrų pavargusi ir prakaituota grįžčiau atgal. Ką pasidėjau ten, kur bėgu? Nieko, visiškai nieko. O sėdėti vis tiek negaliu. Ko tas kūnas taip blaškosi, kas gi neduoda ramybės? Gal būčiau ir greičiau radusi atsakymą, jeigu sukčiausi ne į tolius, o į save. Aš - kūnas ir siela. Esu viena, tačiau, pasirodo, ne visada. Bent jau nebuvau tada, kai lyjant lietui ir automobiliams taškant kojas važiavau triukšminga Žalgirio gatve. Kūnas blaškėsi redhotų ir lietaus chaose, kojos paklusniai suko ratus, o pasąmonė pirmą kartą pripažino sau, kad ji skrieja greičiau už greičiausią dviratį. Lekia, ieško, tyrinėja dar nematytus minčių tyrlaukius. Smalsumas nesibaigia, o kietu asfaltu, biriu pajūrio smėliu ir miško takeliais bėgantis, žingsniuojantis ir riedantis kūnas nepaleidžia ir iš paskutiniųjų vejasi, nesuprasdamas, kad tų tyrlaukių taip ir neras. Vijosi vakar ir vijosi šiandien. Vysis ir rytoj, kaip naivus įsimylėjėlis, niekada nesuprasdamas, kad pavyti - neįmanoma.
No comments:
Post a Comment